Frank Herbert: Dune (1974, Gollancz)
430 psl.
English kalba
Publikuota 1974 m. balandžio 11 d., Gollancz.
Here is the novel that will be forever considered a triumph of the imagination. Set on the desert planet of Arrakis, Dune is the story of the boy Paul Atreides, who would become the mysterious man known as Muad'Dib. He would avenge the traitorous plot against his noble family--and would bring to fruition humankind's most ancient and unattainable dream.
A stunning blend of adventure and mysticism, environmentalism and politics, Dune won the first Nebula Award, shared the Hugo Award, and formed the basis for what is undoubtedly the grandest epic in science fiction.
This description comes from the 2010 Ace Books edition.
He leído el libro después de ver las películas. Sólo puedo decir que qué maravilla de adaptación. ¿Se puede dar el caso en que la lectura te lleve a valorar todavía más la adaptación a la pantalla? Se puede y este es uno de esos casos.
The book is so packed of action, emotion, mysticism and lots of character development. Loved it. Coming from reading most of the Foundation series, I wasn’t sure if I me being a fanboy, Iwas going to like it another big Sci-Fi saga but I did. Can’t wait to read the next books!
it took me ages to get through this. not because it's bad, probably mostly because i repaired my computer and had.. other things on my mind. but also partly because herbert's style reminds me of tolkien. like, a lot. at least in the sense that herbert really wants you to read his mediocre poetry too.
this isn't bad by any means, and i will surely read on in the future. probably around the time the second movie hits. the characters are fleshed-out and there's surprisingly little overt misogyny for a science fiction book that is, at this point, positively ancient. it's just the constant internal monologuing and then rushing through the actual happenings that gets exhausting after a while.
Įspėjimas dėl turinio spoilers, though, you know, it's a book older than me
I first read Dune when I was about 11 or 12, and I absolutely adored it. This year's movie was excellent, and it made me want to reread the book, albeit with trepidation from all the critiques I've heard as an adult.
Re-reading as an adult was kind of painful. The elements I liked were all still there, but there's so much about the book that is just horrible. A few:
I love the Fremen and the ideas about geoengineering the desert planet, but by the end they were just barely enough to keep me reading.
I don't think I've ever said this about any book before, but I strongly recommend just watching the movie and forgetting about the book.
Absolute masterpiece, I loved it, read it in anticipation for the film, made the film going experience way better. Loved the cool worldbuilding (butlerian jihad, bene gesserit breeding programs, the total mastery of the body and mind replacing technology). Absolute king shit
Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…
O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau …
Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose. Buvo herojus, turėjo misiją, ėjo, kovojo, niekada nedvejojo, balta – juoda, pergalė, ok. Trūksta gylio…
O šiaip tai visgi klasika – kurti didelius naujus pasaulius, kuriuose galbūt galioja kitokios taisyklės ir vertybės ne taip jau lengva. Ir šią užduotį Frank Herbert atliko puikiai. Nauji pasauliai skatina vaizduotę, ypač kai jie pateikiami fast food stiliumi – ryk knygą ir mėgaukis lyg kokiu Holivudiniu filmu. Gal būt aš knygą perskaičiau ne tuo gyvenimo etapu: jei būčiau ją paėmęs į rankas paauglystėje, tikriausiai būčiau vienas didesnių jos fanų. Nors, tarkim, ir tos pačios „Kopos“ fabulos stipriai inspiruoti „Žvaigždžių karai“ manęs neužkabino – dar pamenu kaip juos virtuvėje žiūrėjau per „Šilelį“, nes kažkokiu itin vėlyvu metu juos rodė „Telekaukas“. Gal kaltas mažas nespalvotas „Šilelio“ ekranas.
Trumpai tariant, perskaityti buvo verta tam, kad susipažinti su mokslinės fantastikos ištakomis. Nemanau, kad skaitysiu „Kopos“ tęsinius, o verčiau toliau ieškosiu kitų patinkančių mokslinių fantastų knygų.
