petras apžvelgė autoriaus Lewis Carroll knygą The Annotated Alice
Review of 'The Annotated Alice' on 'Goodreads'
4 žvaigždutės
Vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Man Alisa vis dar labai miela, ypač po to, kai anotuotoje versijoje radau daug keistenybių paaiškinimų. Knygoje labai daug Viktorijos laikų Anglijos kultūrinių sluoksnių, tad, tikėtina, jog ši knyga to meto vaikams darė žymiai didesnį įspūdį nei dabar. Tam, kad knygoje sutinkami eilėraštukai būtų įdomūs, reikia žinoti, ką jie parodijuoja, o jei niekada nesi girdėjęs „Tindi Rindi Riuškos“, atsitiktinai knygoje sutiktas šieną pjaunantis vilkas ar riešutaujanti meška pasirodys tik beprasmės nučiuožusios fantazijos.
Alisos knyga to meto vaikams turėjo būti visiškas hitas ir dėl to, kad kitos tuo metu dominuojančios pasakos buvo žiauroki alegoriniai pasakojimai su aiškiais moralais. O štai čia – tiesiog keistas juokingas pasaulis be jokio smurto (nors karalienė visad įsakinėja nukirsti visiems galvas, niekas jai nepaklūsta). …
Vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams. Man Alisa vis dar labai miela, ypač po to, kai anotuotoje versijoje radau daug keistenybių paaiškinimų. Knygoje labai daug Viktorijos laikų Anglijos kultūrinių sluoksnių, tad, tikėtina, jog ši knyga to meto vaikams darė žymiai didesnį įspūdį nei dabar. Tam, kad knygoje sutinkami eilėraštukai būtų įdomūs, reikia žinoti, ką jie parodijuoja, o jei niekada nesi girdėjęs „Tindi Rindi Riuškos“, atsitiktinai knygoje sutiktas šieną pjaunantis vilkas ar riešutaujanti meška pasirodys tik beprasmės nučiuožusios fantazijos.
Alisos knyga to meto vaikams turėjo būti visiškas hitas ir dėl to, kad kitos tuo metu dominuojančios pasakos buvo žiauroki alegoriniai pasakojimai su aiškiais moralais. O štai čia – tiesiog keistas juokingas pasaulis be jokio smurto (nors karalienė visad įsakinėja nukirsti visiems galvas, niekas jai nepaklūsta). Gerai įsivaizduoju, kaip tokia absurdo pasaka gali gimti gyvai ją sekant vaikui: pats pamenu kad vaikystėje močiutė sekdavo čia pat sugalvotas istorijas apie Zuikį Puikį, kuris pirko mašiną varomą ne benzinu, o limonadu. Kuo keisčiau, tuo daugiau juoko ir linksmumo. Ir ne kiekvienas pasakojimas turi rimtu veidu ko nors išmokyti apie gyvenimą.
Antroji Alisos knyga apie Veidrodžių karalystę jau visai kitokia, joje žymiai daugiau struktūros, ji geriau apgalvota, po ja slepiasi daug logikos ir matematikos teorijos. Gal ji labiau taikyta į suaugusius, bet kokybiškai, bent jau man, nepralenkia Alisos Stebuklų šalyje. Pridėjus į žodžius daugiau prasmės smagumas gali ir apgesti. Nors, aišku, buvo įdomu skaityti paaiškinimus apie formaliąją logikos teoriją: bet tai tikrai ne kiekvienam.
Beje, man atrodo, jog Alisos sapnas papasakotas labai tikroviškai: tik sapnuose viskas būna taip keistai persipynę, su aliuzijomis į kažkokią prasmę, kurios taip iki galo ir nepavyksta pagauti. Vaizdai keičiasi taip pat greit, pereinama nuo scenos prie scenos, o svarbiausia, jog visų tų keistenybių apsuptyje sapnuotojas dažniausiai nejaučia, kad čia kažkas ne taip – keistumo jausmas atsiranda tik pabudus.