Nario paskyra

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

http://petras.kudaras.lt/archyvas/2018-06-11/david-graeber-bullshit-jobs-a-theory.html

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.

Nepaisant to, kai kurios knygos dalys buvo labai įdomios, ir jas perskaitęs sužinojau nemažai naujo. Autoriaus nuomone, Centrinės Eurazijos tautos nebuvo atsilikę, kaip kad juos piešia Senovės Romos ar Kinijos šaltiniai, o gyveno kiek kitokį, bet išvystytą gyvenimą, kurio pagrindinė ašis buvo prekyba, o ne karyba. Romėnai kitas tautas vadino barbarais, ir nuo to laiko jiems prilipusi neigiama agresyvaus neišsilavinusio užsieniečio reikšmė, nors, autoriaus nuomone, šios tautos retai kada agresyviai puldavo ir plėsdavo savo teritoriją (kaip kad darydavo patys romėnai), o tiesiog gindavosi nuo užpuolių. Istoriją rašo nugalėtojai, o dažniausiai laimėdavo romėnai.

Įdomu buvo sužinoti ir apie arklių bei karietų strateginę reikšmę ankstyvuosiuose mūšiuose. Kaip ir su kiekviena nauja karine technologija, užtruko nemažai laiko, kol arkliais buvo išmokta efektyviai naudotis. Kaip ir atradus šaunamuosius ginklus turėjo praeiti keli šimtai metų, kol jie tapo efektyvūs mūšyje ne vien tik baimei kelti bet ir savo tiesioginiam tikslui, taip ir karo karietas valdyti reikėjo kelių amžių patirties, meistriškumo, technologinių žinių ir tobulinimo. Ir nors Centrinės Europos stepės puikiai tiko arkliams veisti (o tai ilgainiui tapo labai svarbiu kariniu resursu), bet arkliai nelabai efektyvūs kalnuotose ar miškingose vietovėse: Romos legionams tai didelės grėsmės nekėlė.

Nuo pat mokyklos laikų man istorija neatsiejama nuo kontūrinių žemėlapių: atrodo, jog valstybės negali būti be aiškiai apibrėžtų ribų. Klydau, nes klajoklių gentys ir klajoklių valstybės nebūtinai tam tikru metu valdė konkrečią teritoriją: kur gentis tuo metu yra, ten ir jos teritorija. Žiūrėk, po kelių mėnesių jie jau visai kitur, o jų vietoje jau atsikėlusi kita gentis. Tai kartu reiškia, jog nėra ir galingų įtvirtinimų, pilių ir kitokių gynybinių struktūrų, viskas labai mobilu, o gentis nėra prisirišusi prie žemės (o ir ko jai rištis – juk grūdų neaugina, o kaskart ieško šviežių ganyklų). Tokioje šviesoje kiek kitaip atrodo ir Čingischano nukariavimai vakarų kryptimi – tai ne kažkokia suplanuota ekspansija, siekiant pavergti kitas tautas ar užsigrobti žemių, o ganėtinai natūralus judėjimas (na, tai vienas iš galimų požiūrių).

Knygoje daug kalbama apie indo-europietiškas ištakas, tautų kraustymąsi, kalbų formavimąsi. Esu matyt sugadintas mums vis teigtos teorijos, jog lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje – nė velnio ji nepanaši į prokalbę, Indijos vedų ar Avestos kalbas. Visokios persų bei iranėnų kalbos atrodo tikrai artimesnė (na, jiems nereikėjo toli kraustytis).

http://petras.kudaras.lt/archyvas/2018-05-22/christopher-i-beckwith-empires-of-the-silk-road.html

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.

Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.

Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.

Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama Kim Jong Il'o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti.

Korėja yra geriausia šalis pasaulyje, o visi, kurie nesutinka su šia aksioma yra liaudies priešai. Kadangi Korėja yra pati geriausia šalis, tai ir jos rašytojai yra patys protingiausi – Šiaurės Korėjos žmonėms nereikia užsienio rašytojų knygų, jas reikia drausti. Korėjos menas yra pats geriausias menas pasaulyje, nes jis aiškus, be dviprasmybių: net paprastas valstietis be didelio išsilavinimo gali tokį meną suprasti. Tai žymiai geriau nei „Mona Liza“ – Da Vinči net nesugeba vienareikšmiškai besišypsančios moters paveikslo nupiešti!

Korėja viską gali pasiekti pati ir jokios pagalbos jai nereikia. Ji visada renkasi savo kelią (aišku, patį geriausią) – net visokie stalinai bei mao galų gale pradeda daryti klaidas, o Šiaurės Korėjos ideologija toliau veda žmones į laimę. Didžiavimasis savo tauta ir pasiaukojimas jai yra didžiausios vertybės – ir net jeigu reikės viską pasiekti per kraujo ir prakaito upes viską galima pasidaryti patiems, o ne išmokti ar nupirkti iš kitų. Juche kertinė idėja yra pasitikėjimas tik savo jėgomis. Not invented here politikos kraštutinė versija.

Gana įdomus ir santykis su Pietų Korėja – šiauriečių akimis, jie yra broliai (nors jie ir tolsta, tad gal jau tik pusbroliai), kurie kartu kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jeigu tik amerikonai pasitrauktų, Korėjos iš karto galėtų susivienyti. Susivienyjimui trukdo tik Amerika, nes nori išlaikyti savo karines bazes.

Be JAV labiausiai nekenčiama Japonija, nors tie irgi dabar kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jei tik atsiprašytų už buvusias klaidas ir paremtų materialiai gal būtų galima jiems ir atleisti. Rusai ir kinai – draugai, bet neramu, kad jie taip krypsta į vakarų pusę vis labiau artėdami į kapitalizmą.

Stipriausia knygos dalis yra paskutiniai jos puslapiai – užliūliuotas satyros, kartais šypteldamas verti tuos kelis šimtus puslapių ir beveik užsimiršti, jog tai ne šiaip kokia fikcinė komedija. Dvidešimt kažkeliems milijonams žmonių tai yra kraupi realybė ir į ją autorius labai įtaigiai skaitytoją sugrąžina. Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam bent kiek domisi Šiaurės Korėja. Padės ją geriau suprasti.

http://petras.kudaras.lt/archyvas/2018-04-03/michael-malice-dear-reader-the-unauthorized-autobiography-of-kim-jong-il.html